„Darbas man tiek įaugęs į kraują, kad kartais miegodamas sapnuoju, kaip rūšiuoju siuntas, planuoju savo dienos maršrutą. Nieko keisto – juk tiek metų pradirbau“, – sako du dešimtmečius kurjeriu dirbantis Algirdas Rozga. 66 metų klaipėdietis papasakojo apie kurjerio darbo užkulisius, tipinę darbo dieną ir lojalius klientus, į kuriuos jau kreipiasi vardu.
Savo vėžėse – jau 20 metų
„Esu seniausias „Venipak“ kurjeris, – sako Algirdas. – Pamenu, prieš 20 metų, būdamas 46-erių, ieškojau darbo ir atradau gerą pasiūlymą. Laukiau skambučio, susitikome Klaipėdoje, prekybos centre, pasišnekėjome. Tuo metu siuntų kiekiai buvo gerokai mažesni, o Klaipėdoje dirbo tik trys kurjeriai.“
Algirdas pasakoja, jog Vilniuje ir Kaune siuntų terminalai jau buvo įsikūrę, o Klaipėdoje dar tik kūrėsi. „Aptarnavau visą Klaipėdos regioną. Kompanijai plečiantis, atsirado sandėlis, įsidarbino daugiau kurjerių. Išmokau dirbti, įsivažiavau į vėžes ir darbuojuosi iki šiol. Toks jau esu žmogus – blaškytis nemėgstu“, – sako kurjeris, kuris puikiai pažįsta savo gimtąjį miestą ir visus jo rajonus.
Augo kartu su kompanija
Algirdui teko išvežioti siuntas Klaipėdoje, Plungėje, Telšiuose, Skuode, Kretingoje, Šilutėje, Šilalėje. Vyras pamena, kad prieš du dešimtmečius, kai uostamiestyje dar nebuvo sandėlio, siuntas tekdavo išrūšiuoti ir susikrauti lauke.
„Tačiau tai truko labai neilgai – iš pradžių atsirado mažesnis, paskui – didesnis sandėlis, siuntų kiekiai palaipsniui augo. Jų pasitaikydavo pačių įvairiausių – ir smulkių, ir didelių, ir sunkių. Kol buvau jaunas, siuntų dydis ir svoris negąsdino, bet dabar vadovybė mane saugo – didesnių siuntų jau nebeduoda“, – juokiasi vyras.
Per pandemiją Lietuva laikėsi ant kurjerių pečių
Algirdas pamena, kad seniau siuntų kiekiai būdavo gerokai mažesni nei dabar, kai taip išpopuliarėjo elektroninė prekyba: „Žmonės internetu užsisako viską – net maistą. Sako, jog tai – geriausia paslauga, kai belieka tik duris praverti ir siunta įteikiama į rankas. Kai buvo užklupusi pandemija, visa Lietuva laikėsi ant kurjerių pečių. Dirbome atsargiai, su kaukėmis, labai saugodavomės.“
Pasak A. Rozgos, per pandemiją išaugę siuntų kiekiai tokie ir pasiliko – žmonės suprato, kaip patogu viską užsisakyti internetu ir atsiimti iš paštomato arba pravėrus savo namų duris.
„Prieš didžiąsias metų šventes darbo krūviai taip pat visuomet išauga, yra samdomi papildomi kurjeriai. Kaip sakau, išsikviečiami rezervistai“, – juokauja pašnekovas.
Atsikelia 4 valandą ryto be žadintuvo
Tipinę savo darbo dieną Algirdas keliasi apie 4 valandą ryto ir jau prieš šešias būna terminale: „Man tai įprasta, įaugę į kraują ir net žadintuvo nereikia – pats atsikeliu. Miegoti irgi esu įprastęs eiti anksti – dažniausiai apie 8 ar 9 valandą vakaro jau būnu lovoje. Miego man tikrai pakanka.“
Kurjeris pasakoja, kad per du dešimtmečius trunkančią savo karjerą teko apmokyti ir nemažai naujokų. Dauguma pasilieka dirbti kurjeriais, bet pasitaiko ir tokių, kurie išvyksta dirbti į užsienį, o vėliau, išbandę savo jėgas svetur, sugrįžta ten pat.
„Jaunimas dairosi galimybių, tad nieko keisto, jog kai kurie išvyksta ieškoti laimės į užsienį. Manęs užsienis niekada netraukė – kam blaškytis? Tačiau pasitaiko labai nemažai kurjerių, kurie sugrįžta – dirbti šį darbą šiandien, susigaudyti tarp įvairiausių adresų, kai esama navigacijos, nėra sunku, nors pats per tiek metų visus adresus išmokau atmintinai“, – sako A. Rozga.
Bičiuliais tapę klientai, padedantys netikėtose situacijose
Pasak Algirdo, darbe per tiek metų pasitaikė pačių įvairiausių klientų, tačiau santūrus vyras laikosi požiūrio, jog klientas visada yra teisus: „Kai kurie klientai yra pastovūs, žino, kad mūsų Algiukas siuntą visada pristatys laiku. Į kai kuriuos jau kreipiuosi vardu, jie į mane – taip pat. Per tiek metų susiformavo ryšys ir draugiškas santykis.“
Vyras džiaugiasi draugišku kolektyvu ir vadovu – jei pasitaiko kokių sunkumų, visada pagalbos galima kreiptis į kolegas. „Avarijų dar nei karto nesu turėjęs, bet kartais kas nors nutinka kelyje – tuomet atvažiuoja kolega ir padeda. Netikėtų situacijų, pavyzdžiui, kai mašina įklimpsta, kartais pasitaiko Rusnėje ar Šilutėje – tokiais atvejais padeda arba kolegos, arba klientai. Turime klientų, kurie pažįsta ūkininkų – privažiuoja su traktoriumi ir ištraukia“, – apie darbe retkarčiais pasitaikančius netikėtumus pasakoja vyras.
Su kolegomis ir vadovu – pasikalba ir apie gyvenimą, ir apie darbą
Pasak A. Rozgos, į darbą jis visada ateina su šypsena, o su kolegomis bei vadovu galima ir apie gyvenimą, ir apie asmeninius reikalus pasikalbėti.
„Kaip sakau, pasikalbame ir lengviau palieka. Esu ilgiausiai dirbantis kurjeris, o ir vienas iš vyriausių, tad direktorius mane saugo. Dabar įsitvirtinau Palangoje, čia turbūt ir baigsiu savo kurjerio karjerą“, – sako A. Rozga.
Vyras tikina besidarbuosiantis tol, kol sveikata leis. „Dar šiek tiek padirbėsiu. Tačiau, kaip brolis sako, reikia ir dėl savęs pagyventi – visų pinigų juk nepaimsi“, – juokiasi pašnekovas.
